Šalies ir tarptautiniai mokslininkai ir politikos tyrinėtojai atliko išsamius žemės ūkio paramos sistemų tyrimus (apima žemės ūkio socializuotų paslaugų sistemas, žemės ūkio produktų rinkos sistemas ir nacionalines žemės ūkio paramos ir apsaugos sistemas). Moksliniai tyrimai pirmiausia skirti mokymuisi iš tarptautinės patirties, vidaus sistemų struktūros ir problemų analizei bei konkrečių sričių (pvz., mokslo ir technologijų bei finansų) pagalbinių vaidmenų tyrinėjimui.
Patirtis ir pamokos, įgytos kuriant tarptautines žemės ūkio paramos ir apsaugos sistemas
Žemės ūkiui, kaip šalies ekonomikos pagrindui, būdingas pažeidžiamumas, išoriniai veiksniai ir daugiafunkciškumas. Pasaulio šalys, ypač išsivysčiusios šalys, teikė stiprią paramą ir apsaugą savo žemės ūkiui, palaipsniui kurdamos ir tobulindamos paramos ir apsaugos sistemas, tinkamas jų nacionalinei žemės ūkio ir kaimo ekonominei plėtrai. Šios šalys sukūrė labai novatoriškas patobulintas sėklų sistemas ir žemės ūkio mokslo bei technologijų inovacijų ir taikymo sistemas, tinkamas jų nacionalinėms sąlygoms. Pavyzdžiui, JAV modelis, apjungiantis žemės ūkio mokslinius tyrimus, švietimą ir plėtrą; Japonijos modelis, atskiriantis tyrimus, plėtrą ir švietimą į nepriklausomas sistemas; ir Prancūzijos inovacijų sistema, vadovaujama Nacionalinio žemės ūkio tyrimų instituto. Išsivysčiusios gyvulininkystės šalys Europoje ir Amerikoje sukūrė griežtas gyvūnų ir augalų ligų prevencijos ir kontrolės sistemas, o išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV, ES ir Japonija, sukūrė moksliškai sukurtas žemės ūkio produktų kokybės ir saugos valdymo sistemas. Jungtinės Valstijos sukūrė išsamią žemės ūkio rinkos sistemą, kurią sudaro ateities sandorių ir neatidėliotinų sandorių rinkos. Japonija sukūrė „smulkaus-gamybos, didelio{7} masto platinimo“ sistemą, orientuotą į didmenines rinkas, o ES šalys laikosi platinimo sistemos, orientuotos į didelės-viešosios{9}}žemės ūkio didmeninės prekybos rinkas. Išsivysčiusios šalys sukūrė išsamias ir efektyvias žemės ūkio informacines sistemas ir suformavo efektyvius žemės ūkio išteklių ir ekologinės apsaugos mechanizmus. Žemės ūkio technologijų išplėtimo sistemos daugiausia skirstomos į tris kategorijas: tas, kurioms vadovauja vyriausybinės plėtros agentūros, vadovaujamos vyriausybės, dalyvaujant žemės ūkio universitetams, ir tas, kurioms vadovauja nevyriausybinės organizacijos. Išsivysčiusios šalys užsienyje taip pat sukūrė įvairias subsidijų politikos sistemas, kainų palaikymo politikos sistemas, pajamų rėmimo politikos sistemas ir rizikos apsaugos politiką, siekdamos paremti ir apsaugoti savo žemės ūkį.
Užsienio žemės ūkio paramos paslaugų sistemų praktika yra vertinga pamoka mano šaliai. Pirma, jie pradėjo anksti. Nuo 1930-ųjų JAV vyriausybė užėmė lemiamą etapą prieš plataus masto žemės ūkio plėtrą, teikdama dideles subsidijas žemės ūkiui ir pirmenybę teikdama paramos paslaugų sistemų kūrimui. Antra, jie turi įstatymų garantijas. Japonija priėmė daugybę įstatymų, siekdama užtikrinti savo politikos stabilumą ir tęstinumą, o JAV žemės ūkio įstatymas aiškiai nustato išsamų įvairių paramos žemės ūkiui politikos krypčių turinį. Trečia, valstybės investicijos turėtų būti pagrindinis veiksnys, o žemės ūkio paramos paslaugų sistemų kūrimas turėtų būti įtrauktas į viešųjų gėrybių sritį, maksimaliai išnaudojant PPO „žaliosios dėžės“ politiką. Ketvirta, paramos politika turėtų būti pagrįsta projektu-, o projektų valdymas turi būti atviras ir skaidrus. Penkta, turėtų būti sukurti aiškiai apibrėžti įgyvendinimo subjektai; Pavyzdžiui, JAV aiškiai paskyrė Žemės ūkio kreditų korporaciją kaip federalinės žemės ūkio subsidijų politikos įgyvendinimo agentūrą. Šešta, sistema su išskirtinėmis savybėmis turėtų būti sukurta remiantis nacionalinėmis sąlygomis.
